„Skraidantys Černobyliai“ – slapti sovietų branduoliniai lėktuvai

„Skraidantys Černobyliai“ – slapti sovietų branduoliniai lėktuvai
Technologijos.lt

Rusai jiems buvo sugalvoję ir specialų pavadinimą, kuris išvertus pažodžiui reiškė atomlėkį.

Atominės bombos sukūrimas taip apsuko šio pragariško ginklo savininkus, kad jie užsimanė laimėti karą, jei toks kiltų, vos keliais, tačiau preciziškai tiksliais smūgiais į strateginius pramoninius priešo objektus. Vienintelė kliūtis – tie centrai dažniausiai veikdavo beviltiškai nepasiekiamose ir akylai saugomose teritorinėse glūdumose.

Todėl pokario karinės pramonės inžinieriai visą dėmesį skyrė patikimų orlaivių, kurie galėtų nugabenti „specialų krovinį“ – atominę bombą, į priešo teritorijos gilumą. Pasirinkimo būta nedidelio. Balistinės raketos, sparnuotosios raketos ir strateginė supertolimų skrydžių aviacija.

XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje karinės aviacijos pramonės šulai nusprendė investuoti į strateginius bombonešius. Supertolimų skrydžių aviacijai buvo skirti milžiniški ištekliai, todėl tada prasidėjusią karinės aviacijos erą galima vadinti auksine. Per gana trumpą laiką inžinieriai suprojektavo daugybę fantastiškų ir net beprotiškų orlaivių – net ir galimo karo besibaiminanti Didžioji Britanija pasigamino nuostabius strateginius bombonešius Valient ir Vulcan.

Tačiau patys beprotiškiausi buvo viršgarsiniai strateginiai bombonešiai su branduoliniais galios agregatais. Šios idėjos kvapą gniaužia praėjus jau daugiau kaip pusei amžiaus.

Atominis pėdsakas

1952 m. JAV į orą pakilo legendinis B-52, o po metų – pirmas pasaulyje viršgarsinis taktinis bombonešis A-5 Vigilante. Dar po trejų metų – jau ir pirmasis viršgarsinis strateginis bombonešis XB-58 Hustler.

SSRS nenorėjo atsilikti. Netrukus po pirmojo B-52 skrydžio sovietai atliko bandomąjį strateginio transkontinentinio bombonešio Tu-95 skrydį. O 1961 m. liepos 9 d. pasaulį pribloškė Tušino aviacijos parodoje pademonstruotas milžiniškas viršgarsinis bombonešis M-50, kuris, praskridęs virš tribūnų, šovė į dangų ir jame ištirpo. Mažai kas tikėjo, kad tai buvo paskutinis superbombonešio skrydis.

Mat jo skrydžio nuotolis neviršijo 4 tūkst. km. Amerikiečių pajėgoms, supusioms sovietų teritoriją, to būtų pakakę. O štai sovietams JAV geografinė padėtis buvo kur kas nepatogesnė. Sovietinius karinius aerodromus nuo JAV skyrė mažiausiai 16 tūkst. km.

Skaičiavimai bylojo, kad net ir dukart pasipildžius degalų, M-50 su „specialiuoju kroviniu“, kuris sveria 5 tonas, niekaip nenuskris nė 14 tūkst. km. Maža to, tokiam skrydžiui reikėjo viso ežero degalų – 500 tonų. O reikėjo, kad laisvai manevruojantys strateginiai orlaiviai be vargo ir degalų papildymo skristų ir 25 tūkst. km. Jei tai įmanoma įgyvendinti skriejant viršgarsiniu greičiu, tai tik sukūrus strateginius bombonešius su branduoliniais reaktoriais.

Mūsų laikais toks projektas atrodo nežmoniškas. Tačiau XX a. viduryje jis atrodė ne daugiau ekstravagantiškas už branduolinių reaktorių montavimą povandeniniuose laivuose. Toks sprendimas teikė praktiškai neribotą energijos kiekį ir neribotą veiksmų nuotolį.

Tad nieko stebėtino, kad 1955 m. SSRS Ministrų Taryba įpareigojo Tupolevo aviacijos konstruktorių biurą bombonešio Tu-95 pagrindu sukurti skraidantį branduolinę laboratoriją, Miasiščevo aviacijos konstruktorių biurą – sukurti viršgarsinį bombonešį „su specialiais vyriausiojo konstruktoriaus Archipo Liulkino varikliais“.

„Specialūs varikliai“

Turboreaktyviniai varikliai su atominiu reaktoriumi (TRVA) savo konstrukcija buvo labai panašūs į įprastinius turboreaktyvinius variklius (TRV). Skirtumas tik tas, kad TRV varikliuose trauką generavo degančio žibalo įkaitintos dujos, o TRVA varikliuose dujas kaitino atominis reaktorius. Aktyvioji atominio reaktoriaus kameros zona buvo gaminama iš šilumą išskiriančių keraminių detalių su ilgis šešiakampiais kanalais, kuriais turėjo srūti kaitinamas oras.

Pirmuoju SSRS lėktuvu su branduoliniais varikliais turėjo tapti bombonešis M-60, kurį aviacijos inžinieriai projektavo tuo metu jau egzistavusio M-50 pagrindu. Strateginis branduolinis bombonešis kreiseriniu greičiu (3-3,2 tūkst. km/val.) 18-20 km aukštyje privalėjo nuskristi bent 25 tūkst. km. Superbombonešio svoris – daugiau kaip 250 tonų.